"Tu manai, kad esi tik mažas kūnas, tačiau tavyje egzistuoja visa visata"
Amir-al-Momenin Ali

Dvasinė psichoterapija

Savęs pažinimo ir dvasinio augimo praktika

Mūsų visuomenėje psichologiškai brandžiu ir sveiku dažniausiai laikomas žmogus, kuris lengvai įsilieja į visuomeninį gyvenimą, kolektyvą, įgudusiai vykdo socialines roles, yra materialiai gerai apsirūpinęs, laisvai bendrauja ir yra socialiai aktyvus. Į tokį psichologiškai sveiko žmogaus modelį pagrindinai orientuojasi ir šiuolaikinė psichologija turėdama pagrindinį tikslą - sustiprinti žmogaus ego.

Visgi, susidūrimai su skausmingais išbandymais, tokiais kaip skyrybos, artimųjų mirtis, sunkios ligos, neįgalumas, artėjanti senatvė ir mirtis daugeliui žmonių atveria vidinę tuštumą, iškelia į paviršių vienatvės ir mirties baimes, priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę bei kitus egzistencinius klausimus. Net ir psichologiškai tvirti bei stiprūs žmonės tokiose situacijose pasijaučia tarsi palikti bejėgiai vaikai.

Holistinė savęs pažinimo ir asmenybės augimo terapija pakelia kartelę į aukštesnį lygį nei žmogaus ego stiprinimas.

Žmogus holistinėje terapijoje yra suprantamas kaip mikrovisata, kuri integruoja savyje visus lygmenis, nuo grubiausiojo materialaus-kūniškojo iki subtiliausių dvasinių. Holistinės terapijos metu dėmesys nukreipiamas į šios žmogaus vidinės visatos pažinimą, laipsniškai artėjant prie centro - žmogaus tikrojo Aš.

Šis kelias, pagrįstas tradicinėmis dvasinio augimo praktikomis (joga, sufizmu, budizmu ir k.t.), padeda tvirtą dvasinį pagrindą, į kurį remiantis net ir sunkiuose gyvenimo išbandymuose žmogus gali išlikti stabilus, nepalūžtantis ir atviras gyvenimo tėkmei. Holistinė psichoterapija (dar vadinama dvasine psichoterapija) padeda pažadinti ir atskleisti vidinius resursus, sukuria vidinę erdvę, sklidiną ramybės ir laisvės pojūčio. Tokia vidinė būsena leidžia gyvenimą jausti kaip nepakartojamą, kiekvieną akimirką atsinaujinančią realybę, atvirai priimti ateinančias situacijas ir reaguoti į jas spontaniškai ir kūrybiškai.

Dėl termino "psichoterapija" vartojimo. Nors terminas "psichoterapija" yra paprastai siejamas būtent su šiuolaikine psichologija, tačiau ir tradicinės dvasinės terapijos atveju, šio termino naudojimas pagrįstas prasmiškai (žodis psichoterapija sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių psychē - kvėpavimas, dvasia, siela ir therapeia - gydymas, ugdymas), bei atspindi dvasinės psichoterapijos proceso esmę.

Jogos ir sufi psichoterapinės sistemos remiasi savo tradicijose tūkstančius metų naudotais žmogaus psichikos ir filosofiniais modeliais, kurie ir šiais laikais taikomi kaip alternatyva šiuolaikinės psichologijos sukurtiems modeliams.

Jogos ir sufi psichoterapinės sistemos yra orientuotos į psichinėmis ligomis nesergantį žmogų.

Jogos psichoterapija

"Joga yra ne kas kita, kaip praktinė psichologija." Sri Aurobindo

"Joga, priešingai nei šiuolaikinė psichoterapija, buvo sukurta ne kaip sistema psichiškai sutrikusiems gydyti, o kaip augimo kelias psichiškai sveikiems". (Yoga & Psychotherapy, The Evolution of Consciousness. Swami Rama, R. Ballentine, MD, Swami Ajaya, PHD).

Šiuolaikinė psichoterapija, kurios šaknys glūdi psichikos sutrikimų gydyme, visų pirma kelia sau tikslą padėti individui adaptuotis visuomenėje. Svarbiausias jogos tikslas - žmogaus psichikos evoliucija. Joga (iš Sanskrito išvertus reiškia apjungimą) siekia apjungti protą, kūną ir sielą į darnią visumą, o aukščiausiame taške - pasiekti Mokšą (išsivadavimą iš nežinojimo ir iliuzijų, susiliejimą su kosmine sąmone).

Kadangi aukščiausio jogos tikslo - Mokšos pasiekimas šiuolaikiniam žmogui dažniausiai nėra aktuali užduotis, jogos psichoterapija gali būti taikoma harmonizuoti žmogaus gyvenimą, atsižvelgiant į konkretaus žmogaus poreikį ir situaciją. Terapijos procesas pradedamas nuo neigiamų mąstymo ir elgesio stereotipų įsisąmoninimo, supratimo. Toliau einama link neigiamo sąmonės turinio neutralizavimo ir transformavimo bei sąmonės ribų praplėtimo (tiek pasąmonės tiek ir aukštesniosios sąmonės kryptimis) ir vidinės darnos atstatymo.

Skirtingai nei daugumos šiuolaikinės psichoterapijos krypčių, kurių pagrindinis instrumentas yra pokalbis, jogos psichoterapijoje šalia pokalbio (tradiciškai labai svarbus mokytojo ir mokinio santykis, pagrįstas pagarba, pasitikėjimu ir meile) labai svarbų vaidmenį vaidina įvairios praktikos, kurios orientuotos į tiesioginį išgyvenimą ir žinojimą, kylantį ne iš proto koncepcijų, o patyrimo.

Jogos psichoterapijos dėka žmogus įgyja:

sugebėjimą valingai pasiekti gilią relaksaciją ir ramybę;
sąmoningumą kūno pojūčiams ir poreikiams;
emocinį stabilumą;
proto aiškumą, dabarties momento įsisąmoninimą;
vidinės jėgos ir laisvės pajautimą;
gilų ryšį su savo dvasine esybe;
pasitikėjimą savimi ir pasauliu;
išsivaduoja nuo jam primestų rolių vaidybos;
pradeda aiškiau suvokti gyvenimo prasmę ir tikslus.

Sufi Psichoterapija

"Tas, kuris pažįsta save, pažįsta savo Kūrėją"
Hadisai

Sufizmo dvasinės psichologijos sistema remiasi daugiau nei keturiolikos amžių nenutrūkstama tradicija ir milijonus valandų siekiančia dvasinio ugdymo patirtimi. Per šį laiką sufijų meistrai konsultavo šimtus milijonų mokinių, vesdami juos gerai nužymėtu dvasinės evoliucijos ir transformacijos keliu.

Dažnai kaip psichoterapinis įrankis būdavo naudojami trumpi pasakojimai arba anekdotai. Štai vienas iš jų:

Kartą Mula Nasredinas keturpėsčias turguje ieškojo raktų nuo savo namų. Draugas prisijungė prie jo paieškų. Po ilgų bevaisių pastangų draugas jo paklausė: "Ar tu tikras, kad raktus pametei čia?" Mula atsakė: "Ne, aš žinau, kad pamečiau juos namuose." "Tai kodėl ieškai čia" " Čia yra žymiai šviesiau", paaiškino Mula.

Kertinė šio sufistinio pasakojimo idėja slypi tame, kad žmonės ieško rakto į laimę ir pilnatvę ne tose vietose. Laimę tikimasi rasti materialinių gėrybių turėjime, valdžioje, malonumuose, tarpasmeniniuose santykiuose, ir panašiuose dalykuose, bet raktas į tikrą laimę paslėptas kitur. Ši klaida, kuri palaipsniui susiformavo į gerai sukonstruotą vertybių ir įsitikinimų sistemą, yra mūsų nepasitenkinimo, blaškymosi, vidinės tuštumos, gyvenimo prasmės neradimo ir mirties baimės priežastis.

Sufi psichoterapija, siekia patenkinti svarbiausią žmogaus poreikį - išgyventi pilnatvę ir būti laimingu. Rakto į tai ji neieško gyvenimo turguje, bet randa pačiame žmoguje, jo širdies sakralinėje erdvėje (pagal aukščiau pateiktą pasakojimą - namuose).

Sufi psichoterapija remiasi prielaida, kad kiekvienas žmogus, kiekvienas sutvėrimas ir visas pasaulis savo esmėje yra vientisas ir tobulas. Sufi kelio ir psichoterapijos tikslas - išvalyti, išgryninti žmogaus esybę, kad jis pažintų savo tobulumą. Terapijos procese žmogus laipsniškai artėja prie savo tobulo centro. Kad pasiekti šį centrą, turi būti pašalintos jį dengiančios neišmanymo, prisirišimų, baimių ir kitos uždangos. Šių uždangų buvimą išryškina pats gyvenimas, tai yra kaip žmogus tvarkosi su kasdieninio gyvenimo situacijomis, ko jis bijo, ko siekia, kokius sunkumus patiria. Visa ši gyvenimo teikiama medžiaga sufi psichoterapijoje įsisąmoninama ir transformuojama remiantis kertine sufizmo filosofijos idėja - pasaulio vientisumo ir vienovės (tauhid) principu.

Žmogaus, gyvenančio ego sąmonėje protas žvelgia į pasaulį kaip į kažką svetimo ir priešiško. Ego ir pasaulio dualumas bei priešprieša yra giliai įsišaknijusi į žmogaus sąmonę, o tai sukuria vidinę disharmoniją, pasireiškia pasąmonėje giliai glūdinčia įtampa, nerimu ir baime.

Pagal sufijus, žmogaus esybės centras yra širdyje. Sufi psichoterapijoje protas, kuris pagal savo prigimtį pasaulį mato daugialypį ir suskaidytą, turi būti harmoningai suderintas su išmintimi, ateinančia iš širdies centro. Vaizdžiai sakant, širdis, o ne protas turi tapti kapitonu laivo, kurį blaško gyvenimo jūros bangos.

Yra sakoma, kad protas yra tarsi laukinis eržilas, kurį reikia prijaukinti. Tiktai suvaldytas protas gali būti naudingas savianalizės bei įsisąmoninimo praktikose. Šeimininkas, kuris gali suvaldyti proto žirgą, gyvena širdyje.

Būtent sąmonės centravimas širdyje ir sufi psichoterapijoje naudojami metodai, skirti išvalyti širdies veidrodį nuo dulkių, subraižymų ir rūdžių, leidžia pasiekti pilnatvės, vidinės laisvės, išminties ir tobulos vienovės su pasauliu būseną, bei švariame širdies veidrodyje atspindėti visatos paslaptis, jausti ryšį ir susiliejimą su Kūrėju.

Straipsnis apie Sufizmo psichologinius aspektus.

Taip pat skaitykite

Sufi Meditacija >>

Naujienlaiškio prenumerata

Gaukite naujausią informaciją apie mūsų meditacijos, jogos ir terapinių grupių ar seminarų datas. Užsisakius naujienlaiškį gaunate teisę nemokamai 15 min konsultacijai.