straipsnis
Subasmenybės — kodėl kartais atrodo, kad mūsų viduje gyvena keli skirtingi žmonės?
Ar kada nors pastebėjote, kad skirtingose situacijose elgiatės visiškai kitaip?
Vieną dieną pasitikite savimi ir drąsiai priimate sprendimus. Kitą — abejojate kiekvienu savo žingsniu. Kartais trokštate artumo, o po akimirkos norisi nuo visų atsiriboti. Viena jūsų dalis svajoja apie pokyčius, kita sako: „Geriau nerizikuok."
Psichosintezėje šie vidiniai balsai vadinami subasmenybėmis.
Jos nėra psichikos sutrikimas ar „susiskaldžiusi asmenybė". Tai natūrali žmogaus psichikos dalis. Kiekvienas iš mūsų turi daugybę skirtingų vidinių vaidmenų, kurie susiformavo gyvenimo eigoje ir kadaise padėjo prisitaikyti prie įvairių situacijų.
Kas yra subasmenybės?
Subasmenybė — tai tam tikras mūsų mąstymo, jausmų ir elgesio modelis, kuris aktyvuojasi konkrečiose situacijose.
Ji turi:
- savo požiūrį į pasaulį;
- savo emocijas;
- savo baimes;
- savo poreikius;
- savo tikslą.
Kiekviena subasmenybė tiki, kad būtent ji geriausiai žino, kaip mus apsaugoti.
Problemos prasideda tuomet, kai skirtingos mūsų dalys pradeda kovoti tarpusavyje.
Dažniausiai sutinkamos subasmenybės
Vidinis Kritikas
Jis nuolat primena:
- „Tu nepakankamai geras."
- „Galėjai padaryti geriau."
- „Kiti tikrai pastebės tavo klaidas."
Nors jo balsas gali būti labai griežtas, dažniausiai jis siekia apsaugoti nuo nesėkmės ar atstūmimo.
Perfekcionistas
Jis nori, kad viskas būtų tobula. Todėl žmogus:
- daug dirba;
- sunkiai ilsisi;
- bijo suklysti;
- nuolat jaučia įtampą.
Vidinis Vaikas
Tai mūsų spontaniškumo, smalsumo, kūrybiškumo ir jautrumo dalis.
Tačiau kartu čia gali slypėti ir senos žaizdos:
- atstūmimo baimė;
- vienišumas;
- nesaugumas;
- meilės ilgesys.
Kai ši subasmenybė lieka neišgirsta, suaugusiame gyvenime galime pernelyg jautriai reaguoti į kritiką ar konfliktus.
Gelbėtojas
Jis nuolat rūpinasi kitais. Sunkiai pasako „ne". Dažnai pamiršta save.
Iš šalies atrodo labai pasiaukojantis, tačiau ilgainiui gali patirti perdegimą.
Kontroliuotojas
Ši dalis nori, kad viskas būtų nuspėjama. Ji nemėgsta netikėtumų. Dažnai būtent ji palaiko nerimą.
Auka
Ši subasmenybė įsitikinusi, kad gyvenimas vyksta su ja, o ne per ją.
Ji dažnai jaučiasi bejėgė, laukia, kol situaciją pakeis kažkas kitas.
Tačiau dažniausiai po šiuo vaidmeniu slypi didelis skausmas ir neišgirsti poreikiai.
Ar subasmenybės yra „blogos"?
Ne. Tai vienas svarbiausių psichosintezės principų.
Kiekviena subasmenybė kažkada atsirado tam, kad mus apsaugotų. Pavyzdžiui:
- Kritikas saugo nuo klaidų.
- Kontroliuotojas — nuo netikėtumų.
- Perfekcionistas — nuo atstūmimo.
- Gelbėtojas — nuo vienatvės.
- Auka — nuo pernelyg didelės atsakomybės.
Problema atsiranda ne todėl, kad jos egzistuoja, o todėl, kad ima valdyti visą mūsų gyvenimą.
Kaip atrodo vidinis konfliktas?
Įsivaizduokime žmogų, kuris svarsto keisti darbą.
Viena jo dalis sako: „Tai puiki galimybė."
Kita atsako: „Jeigu nepasiseks?"
Trečia primena: „Ką pagalvos kiti?"
Ketvirta tyliai svajoja: „Pagaliau galėčiau daryti tai, kas man iš tiesų patinka."
Tokiose situacijose žmogus dažnai jaučiasi pasimetęs. Iš tikrųjų sprendimą bando priimti ne viena asmenybė, o kelios skirtingos vidinės dalys.
Kaip su subasmenybėmis dirbama terapijoje?
Psichosintezės terapijoje nesiekiame atsikratyti nė vienos savo dalies. Pirmiausia mokomės jas pažinti.
Terapijoje tyrinėjame:
- kada ši subasmenybė atsirado;
- nuo ko ji saugo;
- ko ji bijo;
- ko jai labiausiai reikia;
- kaip ji veikia mūsų santykius ir sprendimus.
Kai subasmenybė jaučiasi išgirsta, jos gynybinis elgesys dažnai tampa nebe toks stiprus.
4 integracijos žingsniai
Psichosintezės seansų metu su subasmenybėmis dirbame nuosekliai, derindami pokalbį, vaizduotės pratimus ir atsiribojimo technikas:
1. Atpažinimas (pamatyti aktorių)
Pirmasis žingsnis — išmokti pastebėti, kada tam tikra dalis perima valdymą. Suteikiame jai vardą, atpažįstame jos kūno kalbą, balso toną ir pagrindines frazes (pvz., „Aha, šiuo metu prabilo mano Vidinis Teisėjas").
2. Atsiribojimas (disidentification)
Žengiame žingsnį atgal į savo sąmoningąjį „Aš" — stebėtojo poziciją. Suvokiame: „Aš turiu šią dalį, bet ji nėra visas aš". Šis žingsnis iškart sumažina emocinį spaudimą ir suteikia vidinės erdvės kvėpuoti.
3. Supratimas ir atjauta (išklausyti poreikį)
Užuot kovoję su subasmenybe, pradedame su ja megzti dialogą. Klausiame: Kuo tu stengiesi man padėti? Ko tu bijai? Ko tau iš tiesų reikia? Dažnai paaiškėja, kad po pykčiu ar kontrolės siekiu slypi paprastas saugumo ar pripažinimo poreikis.
4. Integracija ir transformacija
Sąmoningasis „Aš" tampa išmintingu vadovu, kuris atliepia šios dalies poreikius ir suteikia jai naują, konstruktyvų vaidmenį. Pavyzdžiui, griežtas „Kritikas" gali transformuotis į įžvalgų „Patarėją", o perdegantis „Gelbėtojas" — į „Rūpestingąjį Organizatorių", mokantį nubrėžti ribas.
Vidinė harmonija — tai ne kova, o orkestro dirigavimas
Roberto Assagioli dažnai naudojo simfoninio orkestro metaforą. Jūsų subasmenybės — tai orkestro muzikantai. Jei smuikininkas groja kada nori, o būgnininkas triukšmauja iš baimės — skamba chaosas.
Terapijos metu jūs netampate muzikantu, bandančiu išmesti kitus iš scenos. Jūs tampate dirigentu (sąmoninguoju „Aš"), kuris pažįsta kiekvieną instrumentą, gerbia jo skambesį ir padeda visiems veikti išvien, kuriant darnią jūsų gyvenimo melodiją.
Psichosintezės tikslas nėra pakeisti jūsų asmenybę. Tikslas — padėti skirtingoms jūsų dalims bendradarbiauti.
Kai vidinis kritikas tampa patarėju, perfekcionistas išmoksta ilsėtis, vidinis vaikas jaučiasi saugus, o sąmoningasis „Aš" perima gyvenimo vairą, atsiranda daugiau vidinės ramybės, aiškumo ir vientisumo.
Būtent tai psichosintezėje vadinama asmenybės sinteze — būsena, kai mūsų vidinės dalys nebekovoja tarpusavyje, o tampa viena kitą papildančia visuma.
Integracija — svarbiausias terapijos tikslas
Jei jaučiate vidinį išskaldymą ar norite geriau suprasti savo vidinius vaidmenis — kviečiu užsiregistruoti konsultacijai.
Norite pasikalbėti apie savo situaciją?
Susisiekime